Vienas tragiškiausių Lietuvos istorijoje pirmosios sovietinės okupacijos paskutinės savaitės, 1941 m. birželio 22 – 28 d., įvykių – žudynės Rainių miškelyje. Ten, naktį iš 24-osios į 25-ąją, besitraukiantys sovietiniai kareiviai talkinami vietinių kolaborantų sadistiškai nužudė 73 Telšių kalėjimo politinius kalinius (dar trys, bandę bėgti, buvo nušauti ties Džiuginėnais). Tai mokytojai, mokiniai, ūkininkai, amatininkai, tarnautojai, darbininkai iš Telšių, Plungės, Kretingos vietovių, kurių didžiausia ,,kaltė” buvo Tėvynės meilė ir nenoras paklusti okupantų jungui. Visi jie nežmoniškai žiauriai nukankinti. Dauguma galutinai nužudyti sutriuškinus galvas ar subadžius durtuvais. Tik dešimt kalinių buvo sušaudyta. Trys kilometrai aštuoni šimtai metrų nuo Telšių kalėjimo iki Rainių miškelio šiems žmonėms tapo keliu į kančią…
Kankinių lavonai, sumesti į keturias duobes, rasti ir atkasti birželio 28 d. Motinos nebeatpažino savo vaikų, žmonos – vyrų, seserys – brolių… Dėl sužalojimų 46 lavonai taip ir nebuvo atpažinti. Liepos 1 d. Rainių kankinių karstai, lydimi juos pagerbiančių žmonių procesijos, atvežti į Telšių katedros šventorių, kur buvo laikomos gedulingos pamaldos. Po jų dauguma Rainių kankinių palaidoti bendrame kape Telšių kapinėse.
Rainių miškelis buvo aptvertas, žudynių vietoje pastatyta lenta su užrašu apie įvykusią tragediją. 1942 m. išleista knygelė ,,Žemaičių kankiniai”. Tais pat metais suorganizuotą paminklo Rainių kankinių atminimo įamžinimui konkursą laimėjo architektas Jonas Virakas, pasiūlęs liaudies medinių koplytėlių pavyzdžiu Telšių kapinėse pastatyti koplyčią.
     Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai pradėta statyti koplyčia buvo nugriauta, Rainių miškelis iškirstas. Siekta, kad žmonės pamirštų baisiąją tragediją ir jos kaltininkus. Tačiau Rainių aukų kančios neišblėso žmonių atmintyje. Dažnai birželio mėnesį žudynių vietoje po nakties, nors ir neilgam, ,,išdygdavo” kryžiai, suplevėsuodavo nepriklausomos Lietuvos vėliavos.
     Prasidėjus atgimimui, 1989 m. Žemaičių kultūros draugija pradėjo rūpintis Rainių kankinių atminimo įamžinimu. Birželio 24 d. įvyko pirmasis Rainių tragedijos minėjimas, sutraukęs žmones iš visos Lietuvos. Po šv. Mišių Telšių katedroje, mitingo prie buvusio kalėjimo, paminklinės lentos atidengimo žmonių su žvakutėmis rankose jūra nukeliavo iki žudynių vietos, kur buvo pašventintas kertinis būsimos koplyčios akmuo.
     Pagal J. Virako eskizus koplyčios projektą padarė Telšių rajono vyr. architektas Algirdas Žebrauskas. Kadangi Telšių kapinėse vietos jau nebebuvo, nutarta koplyčią statyti Rainiuose. Rainių Kančios koplyčia pašventinta 1991 m. birželio 23 d., minint 50-ąsias kankinių nužudymo metines. Ji įamžino ir visų sovietinio teroro aukų atminimą. Koplyčioje vyrauja balta spalva. Balti net vitražisto Algio Dovydėno sukurti vitražai: ant balto fono raudoni kraujo lašai ir Jėzaus kančios įrankiai – vinys, replės, erškėčių vainikas – tokie artimi Rainių kankiniams. Dailininko Antano Kmieliausko freskose pavaizduoti Rainių kankiniai, Sibiro tremtiniai, partizanai ir visa tai persipina su Kristaus ir Jo Motinos kančia. Koplyčios centre – balto marmuro kryžius, iškaltas skulptoriaus Remigijaus Midvikio.
     1991 m. lapkričio 1 d. žudynių vietoje Rainių miškelyje iškilo R. Midvikio iškaltas kryžius. 1996 m., minint Rainių žudynių 55-ąsias metines, pastatytas paminklas ant kankinių kapo Telšių kapinėse – A. Kmieliausko sukurta Pieta.
     1994 metais architektas Algirdas Žebrauskas gavo nacionalinę kultūros ir meno premiją už Rainių memorialą.

Teksto autorius Raimondas Petrikas