Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
26272829300102
03040506070809
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31010203040506
Gruodis
    2018     
 
Savaitės klausimas
 
 

Dienos klausimas

peržiūrėti rezultatus
Pasiūlykite savo klausimą
 

LR Seimo narys

Valentinas Bukauskas

GATVEI SUTEIKTAS VIKTORIJOS ADAČKUTĖS VARDAS

Telšių rajono savivaldybės taryba sausio 29 d. nusprendė gatvę Telšiuose nuo Saulėtekio gatvės Paežerės kaimo link ir tos pačios gatvės tęsinį Paežerės kaime, Viešvėnų seniūnijoje, pavadinti Viktorijos Adačkutės vardu. Tokį pavadinimą gatvei parinko Komisija gatvių ir kitų objektų pavadinimams parinkti.

Devyniolikmetė Viktorija Adačkutė 2005 m. birželio 24 d. nuskendo turistinio žygio metu, gelbėdama skęstančius vaikus. Kartu su ja tada nuskendo taip pat vaikus gelbėjusi alsėdiškė Vilma Budreckytė. Visi vaikai buvo išgelbėti. 2014 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Viktoriją Adačkutę ir Vilmą Budreckytę už drąsą, sumanumą ir ryžtą gelbstint žūvančius žmones, nepaisant pavojaus savo gyvybei, apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (Lietuvos Respublikos Prezidento 2014 m. birželio 30 d. dekretas Nr. 1K-1867).

Vyresnės kartos žmonės apie šiuolaikinį jaunimą dažniausiai atsiliepia nekaip: ir mokykloje įžūlūs, ir gatvėje dėl jų nesaugu, ir dirbti nenori, ir girtuokliauja, ir susimuša... Juk ir per televiziją, ir spaudoje dažniausiai apie tokius kalbama. Viktorija priklausė kitai jaunimo grupei.  Ji, kaip ir daugelis jos draugų ir kitų, su kuriais taip ir nespėjo susipažinti, gyveno kitokį, labai įdomų, aktyvų, prasmingą, turiningą gyvenimą, siekė tobulėti tiek, kiek leido jėgos ir laikas. Kiek daug įdomių dalykų, įdomios veiklos, tik to laiko viskam nebeužtekdavo!  Po pamokų reikia bėgti į treniruotes, į dailės studijas. Sako, futbolas tik berniukams, bet Viktorija jį žaisti itin mėgo, mėgo ir bėgimo varžybose dalyvauti, laimėdavo prizines vietas. Buvo labai fiziškai stipri ir ištverminga. Mergaitė itin stropiai mokėsi, dažnai tėvai rytais girdėdavo, kaip ji patyliukais kartojasi tai, ko mokėsi iš vakaro. Ir pertraukos tarp pamokų tam būdavo skiriamos. Perėjus mokytis iš „Germanto“ vidurinės mokyklos į Žemaitės gimnaziją, buvo labai sunku. Bet Viktorija tvirtai pasakė: „Mano vardas reiškia pergalę. Ir aš nugalėsiu“. Baigiamosiose klasėse labiausiai susidomėjo informatika, tad ir savo ateitį su ja susiejo. Bet net ir įstojusi į Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą studijuoti informatikos, vis dar dalyvaudavo jaunųjų šaulių veikloje. Jai patiko sunkios, ištvermės reikalaujančios užduotys, na ir kas, kad iki ausų išsimaudai purve. Užtat kaip po to linksma su bendražygiais prisiminti nuotykius.

2005 m. birželio 24 d. Lietuvos šaulių sąjungos vasaros stovykloje  turistinio žygio metu per vieną akimirką reikėjo nuspręsti: šokti į vandenį ir gelbėti skęstančius vaikus, rizikuojant gyvybe, ar daryti tik tai, kas saugu. Nei Viktorija, nei Vilma Budreckytė greičiausiai nespėjo net suabejoti – puolė į vandenį gelbėti vaikų. Deja, tai buvo paskutinis abiejų mergaičių apsisprendimas. Vaikus išgelbėjo, tačiau baisioje sumaištyje pačios nuskendo.

Praėjo beveik 10 metų. Viktorijos tėvų skausmas nė kiek neatlėgo, gal tik labiau išmokta su juo gyventi. Pasakoti apie dukrą jiems vis dar labai skaudu. Guodžia nebent tai, kad jos žūtis nebuvo beprasmė, kad jaunos mergaitės didvyriškas poelgis neužmirštas. Šeima užaugino du puikius vaikus, nors, kaip prisimena mama Irina Adačkienė, buvo labai sunku auginti pametinukus. Pati užaugusi vaikų namuose, tvirtai įsikabinusi į gyvenimą, visas savo jėgas skyrė šeimai: kad tik vaikams nieko netrūktų, kad dori užaugtų, kad išmoktų visko pasiekti savo jėgomis. Juk jei turi sveikas rankas ir kojas, viską gali. Vaikus nuo mažumės pratino netinginiauti, padėti tėvams ir kitiems. Viktorija šeimoje išmoko ne tik buities, bet ir kai kurių ūkio darbų, išmoko būti atsakinga už ją supantį pasaulį: ir už jaunesnį brolį, ir už daržovių lysvę, ir už mažus žąsiukus, kuriuos net išmokė draugauti su kate. Viktorijos Adačkutės gatvė primins mums visus, kurie, nė nespėję susimąstyti apie pavojų savo gyvybei, pakluso vidiniam impulsui gelbėti patekusįjį į bėdą. Visuomenė, kurioje vis dar yra tokių žmonių, turi ateitį.

 

Komisijos pirmininkė    Birutė Žulkutė

Taip pat skaitykite:
Atgal Spausdinimo versija Archyvas
Dalintis
Facebook